Spausdinti

Gegužės 17 d., uždaroje NPS narių grupėje, vyko tiesioginė transliacija, kurioje Naftininkų profesinės sąjungos (NPS) teisininkas Kazys Vainoras kalbėjo apie mokymuisi skirtų atostogų teisinį reglamentavimą, darbuotojų teises, numatytas teisės aktuose, ir jų gynimo būdus.

Kai darbuotojai mokosi pagal formaliojo švietimo programas

Galimybė mokytis darbuotojams, suteikiant jiems mokymosi atostogas, numatyta Darbo kodekso 135 straipsnyje.

Darbuotojams, kurie mokosi pagal formaliojo švietimo programas, pagal šias programas vykdančių švietimo tiekėjų pažymas suteikiamos mokymosi atostogos, pavyzdžiui, eiliniams egzaminams, įskaitoms pasirengti ir laikyti, diplominiam (bakalauro, magistro) darbui ar daktaro disertacijai, ar meno projektui baigti ir ginti.

Tokiu atveju, straipsnis numato, kad  darbuotojams, kurių darbo santykiai su darbdaviu tęsiasi ilgiau negu penkerius metus, už mokymosi atostogas, nurodytas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, išskyrus mokymąsi savišvietos būdu, jeigu dalyvavimas neformaliojo suaugusiųjų švietimo programoje yra susijęs su darbuotojo kvalifikacijos kėlimu, trunkančias iki dešimt darbo dienų per vienus darbo metus, paliekama ne mažiau kaip pusė darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio.

Pasak K. Vainoro, AB „ORLEN Lietuva“ kolektyvinėje sutartyje (KS) yra įtvirtinta darbuotojų teisė tiek į mokymosi atostogas, tiek į mokymosi išlaidų kompensaciją (KS 3.18 punktas).

Šiuo atveju svarbu atsiminti, kad tokios mokymosi atostogos nėra skirtos darbuotojo poilsiui ir jėgų atstatymui (priešingai nei kasmetinės atostogos), todėl, jeigu darbuotojo mokymosi atostogos sutampa su poilsio ar šventine diena, tuomet darbuotojui reikalauti kompensacijos pinigine išraiška ar papildomos atostogų dienos nederėtų.  

Visgi, teisininkas pažymėjo, kad AB „ORLEN Lietuva“ darbdavys suinteresuotas, jog darbuotojai nuolat tobulėtų ir siektų žinių, todėl tikrai kalbantis galima rasti sprendimus ir kompromisus, juolab, kad dalis garantijų jau numatyta ir kolektyvinėje sutartyje. 

Savišvietos atostogos 

K. Vainoras atkreipė dėmesį, kad Darbo kodeksas numato ir neformalųjį suaugusiųjų švietimą – savišvietą. Darbuotojai gali pasinaudoti iki 5 darbo dienų nemokamų atostogų savišvietos tikslams per metus, įspėjant darbdavį prieš 20 dienų. 

Žinotina, kad savišvietai skirtos atostogų laikotarpis nepatenka į darbo stažą ir yra laikomas nedraudiminiu laikotarpiu, todėl per tą laikotarpį susirgus reikėtų gydytis už savas lėšas.  Taigi, šios atostogos darbuotojams gali būti „skausmingos“. Tačiau jų privalumas yra tame, kad darbdaviui nebūtina pateikti įrodymų, jog šis penkerių dienų laikotarpis skiriamas savišvietai.

NPS teisininkas tikisi, kad susitikimuose su darbdaviu bus išgirstas AB „ORLEN Lietuva“ darbuotojų lūkestis, kad bent už dalį savišvietos atostogų trukmės būtų išmokamas darbo užmokestis.

Pagrindinės darbuotojų teisės

K. Vainoras pažymėjo, kad darbuotojams svarbu žinoti savo teises. O jos apibrėžiamos jau darbo sutartyje. Joje turi būti numatytos tokios teisės, kaip teisė į teisingą atlyginimą, teisė žinoti savo darbo užmokesčio apskaičiavimo principus ir struktūrą, darbo pobūdį (kilnojamas, ar ne), darbo laiko apskaita – suminis darbo laikas, ar fiksuotas darbo valandų skaičius.

Kitos darbuotojų teisės reglamentuojamos Darbo kodekse, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. Pavyzdžiui, darbuotojai turi teisę į tinkamas, saugias darbo sąlygas, teisę į kasmetines ir kitas atostogas, teisę nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, teisę gauti dienpinigius ir kitas su komandiruotėmis susijusias kompensacijas. Taip pat įstatymas numato darbuotojų teisę vienytis į profesines sąjungas ir būti kolektyviai atstovaujamiems.

Na o papildomos darbuotojų teisės bei garantijos nustatomos kolektyvinėmis sutartimis.  Todėl labai svarbu, kad darbuotojai gerai susipažintų su savo bendrovės kolektyvinės sutarties turiniu.

ORLEN bendrovių darbuotojai galiojančias kolektyvines sutartis gali rasti čia: http://npsajunga.lt/index.php/galiojancios-kolektyvines-sutartys

Darbuotojų teisių gynimo būdai

NPS teisininkas atkreipė dėmesį, kad jeigu darbuotojai mano, jog jų teisės yra pažeidžiamos, yra dveji būdai jas ginti – individualus ir kolektyvinis.

Individualiu atveju, nepavykus susitarti su darbdaviu, verta išbandyti jau egzistuojantį,  darbuotojams nekainuojantį mechanizmą – Darbo ginčų komisijas. Skundą joms gali pateikti patys darbuotojai individualiai. Tačiau nariams komisijoje gali atstovauti ir profesinė sąjunga, kuri taip pat gali padėti parengti dokumentus, tarpininkauti DGK posėdžiuose ir pan.

Jeigu DGK sprendimas netenkina, tuomet galima kreiptis į teismą.

Taip pat savo teises galima ginti ir kolektyviai. Šiuo atveju, darbuotojai kolektyviai pareiškia pretenziją dėl pažeistos kolektyvinės teisės. Tuomet sudaroma speciali komisija iš abiejų – darbdavio ir darbuotojų - pusių. Jeigu komisijoje nerandamas tinkantis sprendimas, tuomet surašomas nesutarimų protokolas, o ginčas perkeliamas į Darbo arbitražą.  

Na ir kraštutinis būdas ginti savo teises – streikas. Visgi, anot K. Vainoro, pirmiausia reikėtų bandyti spręsti ginčus naudojantis jau esamais mechanizmais, o streiko imtis tik tuomet, kai visos kitos priemonės nepadėjo abiems pusėms susitarti.